Dzūkija garsėja ne tik įspūdingu kraštovaizdžiu, upėmis ir upeliais, bet ir senaisiais kaimais. Metai keičiasi, kinta mobiliųjų telefonų „iPhone“ modeliai, o senieji dzūkai toliau gyvena savo gyvenimą. Galbūt tą gyvenimą gamtos ritmu pajusite ir jūs, apsilankę senuosiuose Dzūkijos kaimuose, apžiūrėję 110 kilogramų „lepeškų“ talpinusį krepšį ar pušis – drevinės bitininkystės avilius.
Tokia nedidukė Lietuva skirstoma į keturis regionus. O linksmieji dzūkai vieni kitus dar skirsto į šilo dzūkus (kuriuos maitino miškas), panemunės dzūkus (kuriuos maitino Nemunas, Merkys ir sielininkų veikla) ir įprastus – tuos, kurie užsiėmė žemdirbyste. Dzūkijos nacionalinis parkas vadinamas upių ir upelių regionu – čia stebina ne tik įspūdinga gamta, tačiau ir šimtmečius čia gyvenusių nenuoramų žmonių istorijos.
Kai vyksite į Panemunių regioninį parką, nepraskriekite pro lankytojų centrą – jis įsikūręs senoje karčiamoje ir čia dirbantys žmonės gali daug papasakoti ne tik apie žvejybą, skroblynus ar Gelgaudiškio dvaro parko legendas. Čia sužinosite, kodėl sėlininkai taip dažnai minėdavo Emą ir Barborą, o Vaiguvos gatve leidžiama pravažiuoti vos keturiems vietiniams gyventojams.
Apkabinę medžio kamieną akimirką pajuntame ramybę ir palengvėjimą. O jei tame kamiene saugoma keli šimtai metų istorijos? Lietuvoje vis dar žaliuoja jau nebe šimtmečius, o tūkstantmečius skaičiuojantys ąžuolai, kelių kamienų pušys, medžiai, augantys iš vieno kamieno arba tarsi „laikantys“ vienas kitą už bendros šakos – yra įdomiausių medžių – gamtos paminklų, kuriuos per vasarą aplankyti kviečia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.
Seredžių, Plokščius, Gelgaudiškį ir Jurbarką Nemunas maitino ilgus metus. Link šio upių tėvo vedančiuose slėniuose auga galingi skroblai, peri reti paukščiai. Atvykę čia balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje arba per kokį nors vietos miestelio renginį, tikėtina, gausite paragauti ant smaigų pamautų ir lauže iškeptų žiobrių – šios žuvelės yra Panemunių krašto delikatesas.
Nemuno kilpų regioninis parkas jau šią vasarą atidarys naują apžvalgos bokštą, kuris, tikėtina, pakartos Anykščių medžių lajų tako populiarumą. Nuo aukščiausio Lietuvoje apžvalgos bokšto lankytojai pagaliau galės išvysti, kaip šioje vietoje rangosi galingasis Nemunas. Iki šiol peizažų mylėtojai kopdavo į Balbieriškio atodangą, Birštono ir Punios piliakalnius. Šiame parke taip pat gausu pažintinių takų, jau į horizontalią padėtį atsigulusių ir vis dar išdidžiai stovinčių šimtamečių medžių-galiūnų.
Ar esate atkreipę dėmesį, kad visus 900 kilometrų tekantis aiškia kryptimi upių „tėvas“ Nemunas ties Prienais, Birštonu pradeda raitytis, vingiuoti, ir, apsukęs kilpą, sugrįžti atgal, lyg norėtų kažko baisaus išvengti. Senovėję plaukusiems šia upe tokie vingiai keldavo nerimą: iš abiejų pusių – neįžengiami miškai, priekyje – besiraitanti upė – kažin kas gali nutikti tokioje atkarpoje? Dabar šioje vietoje, ties Prienais, Birštonu, įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas, viliojantis daugybe vietų akims paganyti. Įvairiems sparnuotiems ir po šimtamečius medžius ropojantiems gyventojams Nemuno kilpų ir šalia ošiančio Punios šilo gamtinės sąlygos sukuria vienintelę galimybę gyventi Lietuvoje.
Vištytis – tai ežeras, kurį „dalinasi“ Lietuva ir Rusija. Jis dar vadinamas „Europos Baikalu“. Vištyčio regioninio parko stegimo tikslas – išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Vištyčio regioninio parko lankytojų centre pristatomos svarbiausios regioninio parko vertybės bei padavimais ir legendomis apipintos bei šventomis laikomos parko vietovės.
Kai kurias brangiausias savo šalies gamtos vertybes turime dalintis su kaimynais. Ir tai ne tik Baltijos jūra, Kuršių nerija, tačiau ir Vištyčio ežeras, vienas seniausių šalies ežerų, po kurio gelmes nardo „reliktinės“ ledynmečio žuvys, o krantus supa ledyno sustumtos kalvos. Kartu su Vištyčio regioninio parko ekologu Vaidu Leonavičiumi apžvelgiame, kokias gamtos vertybes saugo šis regioninis parkas.
Stipriau pašildžius saulutei pradedame planuoti vasaros keliones – į jų sąrašą būtinai įtraukite pasiplaukiojimą baidarėmis ar valtimis Aukštaitijos nacionaliniame parke. Užsisvajojus, vienam ežerui keičiant kitą, šiame krašte galima pasiekti Žeimeną, o iš jos – net iki Kuršių marių nuplaukti. Tačiau neskubėkite išvykti nepabėgioję piliakalnių keteromis ir neatšventę visiems lietuviams brangaus vabzdžio – bitės – tarptautinės šventės.
Aukštaitijoje ežerai turi akis, miškai – taip pat, o upės vingiuoja ir raitosi taip, kad baidarininkams tenka visą kelią neprarasti budrumo. Praslinkęs ledynas paežerėse paliko daugybę kopagūbrių, o vienas šykštus miškininkas, gailėjęs kirsti savą mišką ir pavedęs tai verčiau daryti kitoms girininkijoms, davė pradžią rezervatui ir išsaugojo vieną iš nedaugelio Lietuvos sengirių.
Sirvėtos regioninis parkas buvo įkurtas siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos grožį ir čia esančias gamtos vertybes. Regioninio parko kraštotvarkininkas Marius Semaška sako, jog dauguma vertybių čia – praėjusio paskutinio ledyno palikimas.
