Rytai, vis labiau nyrantys į rudens tamsą. Oras, regis, jau kvepiantis šalnomis. Dažnai apniukęs dangus, net nesistengiantis sulaikyti vandens lašų. Išlendanti, tačiau vis mažiau šildanti saulė. Visa gamta „užsikrėtusi“ rudeniu, jo spalvomis ir nuotaikomis. Pastarosios aplanko ir miestus. Aidintys paukščių klyksmai, po kojomis pabirę žaliose žievėse pasislėpę kaštonai, tingiai sau plaukiančios antys – rudeniška popietė prie Nemuno.