Kraštovaizdis yra daugybės gamtinių procesų ir teritorijos naudojimą bei apsaugą lemiančių funkcinių interesų rezultatas, integruotas gamtos jėgų ir visuomenės kraštotvarkinių pastangų kūrinys. Todėl valstybės ir visuomenės priedermė yra išplėtoti kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu biologinius, informacinius, estetinius, socialinius, ergonominius ir ekonominius gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės reikalavimus. Sėkmingam visų šių tikslų realizavimui yra būtina pažinti patį kraštovaizdį, jo formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti visą egzistuojančią jo įvairovę. Įvardytų uždavinių sprendimą smarkiai komplikuoja tai, kad kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiš- kinys ar objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažintį žemiškųjų darinių, kurio dialektinei sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų. Populistinės kraštovaizdžio, kaip tiesiogiai suvokiamo Žemės pavir- šiaus aplinkos pobūdžio, sampratos nepakako, tad ėmė formuotis sudėtingesnis jo, kaip teritorijos integracinio įvaizdžio, supratimas. Pažinimo dialektika
